Sangha - viena iš trijų didžiųjų brangenybių budizme, kartu su Dharma ir Buda. Tai bendruomenė sekanti Dharma ir siekianti Nušvitimo. Ji apima ir vienuolius ir praktikus pasauliečius, netgi jogus atsiskyrėlius.
Kodėl bendruomenė savo svarba prilyginama Budai ir Jo Mokymui?
Visų pirma Sangha budizmą atskleidžia kaip gyvą, kvėpuojančią ir kintančią, pagal laiko ir pasaulio kitimą evoliucionuojančią dvasinę Tradiciją, Mokymą, o ne tik filosofijų ar metodų rinkinį. Budistinės idėjos ir vertybės neturėtų būti tik apmąstomos, jos turėtų būt įgyvenamos, įkūnijamos, - o geriausia terpė, kurioje skleidžiasi praktikos vaisai - bendruomenė. Teoretiniame lygmenyje galima kiek nori galvoti apie Shunyatą, neprisirišimą, Bodičitą, bet kol žodis nepavirsta kūnu, o atjauta neatliepia realių būtybių - tai tik proto vaizdiniai, įmantrios, egzotiškos sąvokos.
Tam tikra prasme bet kokioj praktikoj dalyvaujam ne tik mes, ir sanghos nariai, mus sieja nesuskaičiuojamas ryšių ir sąsajų su kitom būtybėm kiekis. Kai mes lenkiamės Budai ar aukojam Ganapudžos metu, kartu yra ir mūsų protėviai, mėgstami ir nelabai kaimynai, matomos gyvos formos, nematomos būtybės, vietiniai saugotojai, asmeninės dievybės, dvasios, būtybės su kuriomis turim karminių ryšių, karminiai skolininkai ir t.t. Plačiąja prasme jos visos prakitkos metu kaip sangha, ir nušvitimo prašome jų visų labui. Visos jaučiančios būtybės tai tarytum bendrakeleiviai laive, plaukiantys per samsaros vandenyną, visos jos keliauja šioje ilgoje kosminėje kelionėje į prigimtinę šviesą, nepriklausomai ar jos tai jau žino, ar dar ir tik daugelio eonų jų sąmonės srautuose užgims noras nušvisti. Sakoma, kai nušvintama, kartu nušvinta 1000 būtybių. Ir jų visų labui turime stengtis praktikuoti. Tačiau itin svarbu, kad bodičitos suvokimas nebūtų tik žodžiai ar abstrakti idėja, o turėtų konkretų, žmogišką pavidalą. Tai yra - kaip praktikas privalai kažką padaryti konkrečiai, vardan kitų realizacijos ir Nušvitimo.

Švari draugystė
Vienas puikiausiai supratusių vakariečius ir jų psichikos painumą, Tibeto budizmo meistras Chogyam Trungpa sakė:
„Sangha – tai žmonių bendruomenė, turinti visišką teisę perprasti ir nukirsti jūsų svaigimus ir maitinti jus savo išmintimi, taip pat visišką teisę parodyti savo neurozes ir būti jūsų kiaurai matomi. Draugystė sanghoje yra savotiška švari draugystė – be lūkesčių, be reikalavimų, bet tuo pačiu metu teikianti pasitenkinimą.“
Kokie santykiai būtų įvardijami kaip švarūs? Tai tokia tarpusavio sąsaja, kai nelieka vietos įprastiniams, išmoktiems ir dirbtiniams elgesio modeliams. Teravadoje tai vadinama - kilnioji draugystė (kalyāṇa-mitra) - žmonės gauna leidimą pasakyti tau tiesą net tada, kai jos nenori girdėti.
Sangha nėra šeima tradicine prasme, nes jos narių nesieja kraujo ryšiai, ateities lūkesčiai, paveldėti vaidmenys ar neišsakytos pareigos, žmonės Sanghoje gali būti visiškai skirtingų kilmių, profesijų, socialinių statusų. Patrulas Rinpoche mokino, jog nors ir rūpinasi mumis, giminaičiai nėra tikroji atrama - jie mokina kaip išgyventi, kaip geriau prisitaikyti gyvenime, uždirbti, sukurti šeimą, nedaryti gėdos - bet tai nieko bendro neturi su Išsilaivinimu, tai, juokaujat, lyg mokymas kaip žiurkiukui sukaupti maisto ir apsisaugoti, kad tapti tikra, gera žiurke, greitesne už kitas, ir tokia gudria, kad į spastus nepateks. Tėvai, vaikai, sutuoktiniai ir artimieji mums atrodo patys svarbiausi žmonės, jie bando sukurti iliuzinį tobulumo šydą, tarsi nebūtų laikinumo, mirties, sukurt saugumą, o praktikos tikslas šį saugumo tinklą nuplėšti. Šeima dažnai nori, kad liktum toks, kokį jie pažįsta, saugo tavo menamą taptybę. Dėl prisirišimo prie giminių dažnai bijome keistis, negalime paleisti senų klišių, įpročių ar skirti laiko praktikai. Sangha skatina tave keistis, net jei tai nepatogu, padeda peržengti tapatybę.
Sangha taip pat nėra paprasta draugystė. Draugystėje dažnai ieškome malonaus bendravimo, bendrų pomėgių, palaikymo ar tiesiog gero laiko kartu. Nors šių dalykų sanghoje taip pat gali būti, jie nėra pagrindinis tikslas. Bendrystė čia orientuota į sąmoningumą, dvasinį augimą ir pasirengimą vienas kitam padėti pamatyti ne tik stiprybes, bet ir tai, kas trukdo bręsti. Bendruomenės nariai gali perduoti vienas kitam žinias, gebėjimus, tradicijas, aukojimus, ritualus ir t.t. Apsikeitimą žiniomis, tradicijomis, vertybėmis ir laiku tarp tokių žmonių kartais sociologai kartais įvardija horizontalia genetika. Jeigu kraujo ryšių saistomus žmones vienija tikslas pratęsti giminę, įsisąmonintai ar ne - tęsti elgesio modelius, karminių imprintų transliavimą. Sanghos narius vienija bendras siekis augti, o karmines sėklas transformuoti.
Sanghos ryšiai nesulyginami su kasdienais, verslo, panaudos, grąžos, paslaugos sąvokomis matuojamais ryšiais. Neklausi - ką iš to gausiu. Kaip tik mokinama duoti, duoti tiesiog, duoti tai, ką turi geriausio, be atlygio.

Bendros vertybės
Sanghoje daug lengviau kultivuoti dorybes, kaupti nuopelnus, nes vienija bendras suvokimas, kas yra naudinga, kas yra žalinga. Klystant iš kelio dharmos broliai gali paskatint klaidų nedaryti. O kartu atliekamos praktikos sukaupia šimtakeriopai didesnius nuopelnus ir prisideda prie kitų būtybių laimės. Mes gyvename vertybinio pliuralizmo laikais. Šiuolaikinis žmogus gali rinktis iš daugybės pasaulėžiūrų, religijų, filosofijų ir gyvenimo būdų. Tai suteikia laisvę, kurios atmenamoje istorijoje žmonės neturėjo. Tačiau atsiranda ir tai, jog nesant bendro orientyro, bendros vertybinės hierarchijos, žmonėm tampa itin sunku atskirti, kas yra teisinga, kas ne. Įsivyrauja pavojingas požiūris - reliatyvizmas, teigiantis, jog visos vertybės ir skirstymai dora/nedora; teisinga/neteisinga - tėra socialinis konstruktas, reikalingas prisitaikymui, ir besikeičiantis su laiku ir aplinkybėmis. Tai, vertinat iš budistinės pusės, vienos iš pirmapradžių išminties formų - Atskiriančiosios Išminties - paneigimas. Jos nevystant dvasinis vystymasis neįmanomas, žmogus negali net kojos uždėti ant teisingo kelio, nes nemoka atskirti reiškinių vedančių į išsilaisvinimą ir į kančią. Sangha remiasi prielaida, kad egzistuoja tam tikros universalios žmogaus brandos kryptys: daugiau sąmoningumo vietoj nesąmoningumo, daugiau atjautos vietoj abejingumo, daugiau tiesos vietoj saviapgaulės. Žmonės gali skirtis charakteriu, patirtimi ar pažiūromis, tačiau juos vienija susitarimas dėl krypties.

Kilnioji sangha ir atskyrėliai joginai
Budizmo tradicijoje sangha nėra apibrėžiama vien fiziniu buvimu tarp žmonių. Todėl net atsiskyrėlis joginas, gyvenantis kalnuose ar vienumoje, vis tiek laikomas sanghos dalimi. Joginas gyvenimas remiasi tais pačiais mokymais, ta pačia tradicija ir tuo pačiu tikslu kaip ir kitų praktikų. Kiekvienas praktikas yra susaistytas begale ryšių, tai Mokytojai, supažindinč jį su Dharma, Perdavimo linija, vienuoliai, praleidę begalę valandų rašydami tekstus, menininkai, kuriantis dharmos sakralius meno objektus, keliautojai pervežantys šiuo tekstus ir visi kurie prie Dharmos kelio prisideda. Net gyvendamas dykumoje ar oloje vienas, jis nešiojasi savyje šiuos ryšius. Tibeto tradicijoje dažnai sakoma, kad atsiskyrėlis medituoja ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų būtybių. Todėl jo vienatvė yra veikiau ypatinga tarnystės sanghai ir pasauliui forma. Budizmo požiūriu tikroji sangha nėra vien išorinė. Egzistuoja vadinamoji ariya sangha – kilnioji sangha, sudaryta iš tų, kurie tiesiogiai pažino tikrovės prigimtį. Šiai sanghai priklausymas nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena vienuolyne, mieste, ar oloje Himalajuose. Ją apibrėžia realizacija. Tibeto garsiausias joginas Milarepa didžiąją gyvenimo dalį praleido kalnų urvuose. Tačiau jis buvo ne tik bendruomenės dalis, o jos šerdis, tapo įkvėpimu visai tautai siekti Dharmos.

Vadžrinė brolystė
Įstabus Dzogcheno meistras Chogyal Namkhai Norbu sangha apibrėžė kaip dar gilesnį ryšį nei tik sekimas Budos mokymu, ar laikimasis tokių pat vinajos taisyklių. Atiyogoje meistras mokinį supažindina su jo proto prigimtimi, atskleidžia rigpa, ši vaiski pirmapradė šviesa ir yra priimama kaip Nušvitimo šaknis, pamatas, bet ir kaip kelias ir vaisius. Sanghos narius vadina vadžriniais broliais ir seserimis, nes jų visų tikroji prigimtis ta pati - pirmapradis vaiskusis žinojimas, o visų kartu ar atskirai atliekamų bendruomenėje galutinis tikslas - šią būseną kultivuoti ir realizuoti. Vadžra - mitinis Indros ginklas, budizmo semiotikoje simbolizuoja tai kas yra anapus dualumo, kas nesunaikinama ir kas yra tikrosios prigimties - iš tuštumos ir vaiskios šviesos. Vadžrinės savybės - tai kas nesunaikinama, nepaveikiama, nesukorumpuojama, nepaneigiama, nepakeičiama, nesugadinama, neužteršiama, nenugalima, tai kas nelimituota pradžios, pabaigos ar kintamumo. Ta prasme vadžriniai broliai ir sesės yra toks gilus ryšys, kurio negali sunaikinti, kuriam jokios įprastos sąveikos tarp žmonių, kad ir kokios malonios, džiuginančios bebūtų, neprilygsta. Jei šio gilaus ryšio nevertiname, tai tampa kliūtimi praktikai ir realizacijai. Tai toks ryšys kurio pamest ar pamiršt negali.

Sangha - Veidrodis
Tikroji praktika ir nušvitimas vyksta ne atsiskyrus nuo pasaulio, o santykyje su juo. Kiti žmonės nuolat parodo mums tai, ko patys apie save nepastebime. Kaip veidrodyje, santykyje su bendruomene pamatome meditacijos vaisius, ar mokama nebepykti, paleisti instinktyvius paternus - norą lygintis, girtis, matuoti. Būtent nuobodulio, liūdesio, susierzinimo momentais geriausiai tikrinti proto sąstovį. Ar galime džiaugtis kito dvasiniais pasiekimais kaip savo, jo laimę nešioti kaip savo didžiausią laimėjimą, o ant savo pečių nešti kito skausmą? Pats buvimas su kitais žmonėmis – klausymasis, kalbėjimas, konfliktų sprendimas, ego paleidimas, atjautos ugdymas – ir yra viena svarbiausių praktikos formų.

Štai kodėl budizmo tradicijoje sangha laikoma vienu iš Trijų Brangenybių – kartu su Budos Mokymu ir pačiu Buda. Ne todėl, kad bendruomenė būtų tobula, bet todėl, kad be kitų žmonių labai sunku pamatyti save aiškiai. Vienumoje galime medituoti, studijuoti ir mąstyti, tačiau būtent santykiai atskleidžia, kiek mūsų supratimas tapo gyva tikrove.
Kaip yra pasakęs Thich Nhat Hanh:
„Sangha yra tavo praktika.“

Kokie veiksmai svarbūs kultivuoti Sanghoje?
Pirmiausia – tiesiog nuosekliai būti bendruomenėje. Ne tik tada, kai gera nuotaika ar viskas sekasi.
Ugdyti kilniąją draugystę - prašyti grįžtamojo ryšio, klausti, kokių savo aklųjų zonų nepastebi, ne gintis, o klausytis.
Konfilktus bendruomenėje paversti praktika - ugdyti nuolankumą ir kantrybę.
Nesavanaudiška tarnystė, kad ir bendruomenės patalpų šlavimas.
Įsipareigojimas tiesai - kalbėti tiesiai, nekaupti nuoskaudų, neapkalbinėti, vengti pasyvaus agresyvumo. Kalbėti tik kai reikia.
Mudita – bendradžiaugsmingumas - nuoširdžiai džiaugtis kito sėkme ir pažanga.
Į kiekvieną bendruomenės narį žvelgti kaip į mokytoją, kuris gali pasidalinti išmintimi.
Gerbti kitų praktiką, nekritikuoti kitų praktikos greičio ar pasiekimų.
Vengti sektantiškumo, nesilyginti su kitais.
Kultivuoti bendras vertybes, priminti jas vienas kitam.
Ir visų svarbiausia - ATJAUTA.