Sugrįžimas į gamtą

Obelų sodas — tai vieta, kur žmogus gali atsitraukti nuo šurmulio ir pasinerti į gamtos harmoniją.

Čia galima rasti vienatvę ir ramybę, kurių taip dažnai trūksta šiuolaikiniame gyvenime. Lapų šlamesys, paukščių giesmės, žydinčių obelų kvapas, švelni šviesa ir medžių šešėlis padeda atsipalaiduoti ir pamažu atverti savo vidinį „aš“.

Patogiai įsitaisykite ant suolelio medžių pavėsyje. Leiskite sau nieko neveikti. Tiesiog stebėkite. Klausykitės, kaip juda oras. Pastebėkite, kaip keičiasi šviesa. Pajuskite, kaip kūnas pamažu išeina iš įtampos.

Gamta nereikalauja iš mūsų greito rezultato. Ji neverčia mūsų būti produktyviais, sėkmingais ar teisingais. Ji tiesiog yra. Ir būtent šis buvimas gali tapti pirmuoju žingsniu grįžtant į save.

Meditacija po obelimi

Obelų sodas — ideali vieta meditacijos praktikai.

Čia lengviau sutelkti dėmesį į kvėpavimą, nuraminti protą ir pajusti harmoniją su savimi. Lapai šlama vėjyje, paukščiai gieda, šakos švelniai juda, ir visa tai pamažu nustoja būti išoriniu fonu. Tai tampa praktikos dalimi.

Pradėkite paprastai:

• pajuskite kūną;
• atkreipkite dėmesį į kvėpavimą;
• pastebėkite garsus aplinkui;
• pažvelkite į lapų judėjimą;
• leiskite mintims ateiti ir išeiti.

Nereikia varyti minčių šalin. Nereikia per prievartą tapti ramiam. Pakanka švelniai grąžinti dėmesį į kvėpavimą, kūną ir sodą.

Įsivaizduokite, kad tampate šios gamtos simfonijos dalimi. Su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu tampate šiek tiek arčiau savęs — savo minčių, jausmų, kūno ir vidinės erdvės.

Sąmoningas buvimas

Buvimas šiame momente — viena iš pagrindinių meditacinės praktikos sąvokų.

Būti — reiškia būti ten, kur esate. Nebėgti į praeitį, neskubėti į ateitį, neištirpti nerime ir mintyse kuriamuose scenarijuose. Tai nėra pasyvumas ir ne atsisakymas veikti. Tai aiškumas.

Stebėkite obelis. Jos keičiasi laikui bėgant: pabunda po žiemos miego, išskleidžia pumpurus, pasidengia žiedais, vėliau — žalia lapija, o dar vėliau — vaisiais.

Kiekvienas etapas ateina savo laiku. Medis neskubina žydėjimo. Jis nereikalauja iš savęs vaisių anksčiau laiko. Jis tiesiog seka gamtos ciklą.

Čia galima pamatyti svarbią pamoką: gyvenimas atsiskleidžia pamažu. Brandai reikia laiko. Vidinės raidos neįmanoma pagreitinti vien valios pastangomis.

Stebėdamas medį, žmogus gali pajusti harmoniją su aplinkiniu pasauliu ir suvokti savo vietą jame. Jis taip pat yra gamtos ciklo dalis: kvėpavimo, augimo, nuovargio, atsinaujinimo, žydėjimo ir vytimo.

Žydinti obelis kaip praktikos vaizdinys

Žydinti obelis primena apie buvimo paprastumą ir gelmę.

Ji neaiškina savęs. Neįrodinėja savo vertės. Nesiekia padaryti įspūdžio. Jos grožis kyla iš natūralumo.

Būtent todėl žydintis medis gali tapti meditacijos objektu. Jame yra tyla, ritmas ir momento pilnatvė.

Galima žvelgti į žydinčią obelį ir klausti savęs:

• Kas manyje dabar bunda?
• Kam reikia laiko?
• Kas jau pasirengę atsiskleisti?
• Ką bandau paspartinti?
• Kur man reikia daugiau pasitikėjimo natūraliu gyvenimo ritmu?

Taip paprastas kontempliavimas tampa ne poilsiu nuo gyvenimo, o būdu giliau į jį įžengti.

Kodėl gamta mums tokia svarbi

Šiuolaikinis žmogus dažnai sako, kad jam reikia „ištrūkti į gamtą“, „persikrauti“, „pakvėpuoti“, „pabūti tyloje“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip įprastas poilsio poreikis.

Tačiau už to gali slypėti kai kas gilesnio.

Gamta mums reikalinga ne tik kaip vieta atgauti jėgas. Ji primena pasaulį, kuriame viskas vis dar susiję su ritmu, ciklu, kūniškumu ir tiesioginiu buvimu. Gamtoje žmogus gali pajusti tai, kas dažnai prarandama miesto, skaitmeniniame ir technologizuotame gyvenime: ryšį su žeme, laiku, kūnu ir gyvu procesu.

Būtent todėl sugrįžimas į gamtą tampa ne tik estetiniu ar ekologiniu gestu. Tai gali būti dvasinis ir egzistencinis judesys.

Žmogus grįžta į gamtą, nes ilgisi vientisumo.

Rojaus ir nepaliestos gamtos ilgesys

Nostalgija nesančiam centrui

Šiuolaikinio žmogaus rojaus ilgesys — tai ne tik religinė tema.

Tradicinėje religinėje kalboje rojus galėjo būti siejamas su Edeno sodu, su pirmine harmonija, su pasauliu iki atsiskyrimo, nerimo ir praradimo. Tačiau šiuolaikinėje, sekuliarioje ir technologizuotoje visuomenėje tiesioginė religinė nuoroda dažnai išnyksta.

Tačiau pats ilgesys niekur nedingsta.

Jis transformuojasi į gilų, dažnai neįsisąmonintą psichologinį ir egzistencinį reiškinį. Tai siekis vientisumo, ramybės, autentiškumo, tobulos harmonijos ir vidinės taikos pasaulyje, kuris patiriamas kaip fragmentiškas, susvetimėjęs ir hiperrealus.

Šiuolaikinis žmogus intensyviai kažko ieško, bet ne visada gali įvardyti savo paieškos objektą.

Jis ieško ramybės, bet randa stimuliaciją.
Ieško autentiškumo, bet susiduria su vaizdiniais.
Ieško gamtos, bet paverčia ją produktu.
Ieško savęs, bet vis dažniau mato tik atspindį skaitmeniniuose veidrodžiuose.

Šis ilgesys tampa savotiška šiuolaikinio žmogaus psichikos „fantomine galūne“: prarasto rojaus nėra, bet jo nebuvimas nuolat jaučiamas.

Filosofiniai ir psichologiniai pagrindai

Rojaus ilgesio samprata įsišaknijusi filosofinėje antropologijoje, religijotyroje, psichoanalizėje ir gelminėje psichologijoje.

Mircea Eliade kalbėjo apie homo religiosus kaip apie žmogų, orientuotą į sakralų Centrą. Tradicinei sąmonei pasaulis yra organizuotas aplink šventą atskaitos tašką. Kai šis centras prarandamas, žmogus atsiduria išsisklaidymo ir vidinio neapibrėžtumo erdvėje.

Sigmundas Freudas siekyje patirti palaimą, ramybę ir vienybę matė nesąmoningo troškimo grįžti į pirminio saugumo, artumo ir nediferencijuotos vienybės būseną atgarsį.

Carlas Jungas rojų aiškino kaip Savasties archetipą — vidinį vientisumą, kuris ego raidos procese pasirodo prarastas arba paslėptas. Šia prasme rojaus paiešką galima suprasti kaip giluminio asmenybės centro paiešką.

Šiuolaikiniame kontekste svarbios tampa ir kitos idėjos.

Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari kapitalistinę visuomenę aprašė kaip sistemą, kuri nuolat gamina troškimą, bet niekada neleidžia jam galutinai pasisotinti. Troškimas visą laiką nukreipiamas iš naujo, stimuliuojamas, parduodamas ir vėl paleidžiamas. Todėl žmogus gyvena nuolatinio trūkumo būsenoje.

Taip pat galima kalbėti apie metafizinę nostalgiją — ilgesį ne konkrečiai praeičiai, o prarastai „būties tėvynei“, būsenai, kurioje žmogus jaustųsi ne atsitiktinis, ne nereikalingas ir ne suskilęs.

Rojaus ilgesio apraiškos šiuolaikinėje kultūroje

Šiuolaikiniame pasaulyje rojaus ilgesys retai reiškiamas tiesiogiai. Dažniau jis pasirodo per kompensacines praktikas, vaizdinius ir kultūrinius scenarijus, kurie žada grąžinti prarastą harmoniją.

Gamtos kultas ir eko-utopizmas

Rojus dažnai siejamas su nepaliesta gamta.

Miškas, sodas, kalnai, jūra, kaimas, žydintis medis ar švarus laukas tampa pasaulio vaizdiniais iki pažeidimo, iki industrinio triukšmo, iki skaitmeninės perkrovos ir socialinės fragmentacijos.

Iš čia kyla siekis fiziškai grįžti „į sodą“:

• downshiftingas;
• persikėlimas gyventi už miesto;
• gyvenimas gamtoje;
• susidomėjimas ūkininkavimu;
• ekologinės gyvenvietės;
• retritai;
• lėtėjimo praktikos.

Čia pat priklauso ir organinio maisto, natūralių medžiagų, ekologiškos buities bei „natūralaus“ gyvenimo būdo fetišizavimas. Natūralumas pradedamas suvokti kaip tyrumas iki nuopuolio, kuriame nuodėmės vaidmenį atlieka industrializacija, tarša ir susvetimėjimas nuo gamtos ritmo.

Tačiau čia slypi pavojus: gamta gali tapti dar viena preke, dar vienu vartojimo stiliumi, dar vienu idealios gyvensenos vaizdiniu. Tuomet žmogus negrįžta į gamtą, o perka jos simbolius.

Apokaliptiniai naratyvai

Apokaliptiniai ir postapokaliptiniai siužetai mene dažnai yra kita rojaus ilgesio pusė.

Jei šiuolaikinis pasaulis suvokiamas kaip sugadintas, dirbtinis ir perkrautas, kyla apsivalymo fantazija. Kad būtų galima grįžti į „švarią“ būseną, pasaulis turi pereiti per sunaikinimą.

Postapokalipsė neretai rodo ne tik pabaigos baimę, bet ir slaptą troškimą pradėti iš naujo. Po katastrofos išnyksta senos institucijos, miestai, sistemos, vaidmenys ir socialinės kaukės. Lieka žmogus, žemė, dangus, ugnis, vanduo, maistas, bendruomenė ir išlikimo klausimas.

Šia prasme pasaulio pabaiga tampa iškreiptu sugrįžimo į pradžią vaizdiniu.

Techno-utopizmas ir skaitmeninis rojus

Paradoksalu, bet rojaus ilgesys projektuojamas ne tik į praeitį ar gamtą, bet ir į ateitį — į technologijų sritį.

Transhumanistiniai projektai žada įveikti senėjimą, ligas, kūno ribotumus ir, kraštutine forma, mirtį. Tai bandymas savo rankomis sukurti naują Edeną — per mokslą, techniką ir gamtos kontrolę.

Virtualios realybės ir metavisatos siūlo suprojektuotą, valdomą rojų be skausmo ir fizinio pasaulio apribojimų. Tokiose erdvėse galima susikurti naują tapatybę, naują kūną, naujus namus, naujas taisykles ir naują likimą.

Socialiniai tinklai tampa erdve kuruoti idealų „aš“ ir idealų gyvenimą. Žmogus išoriniam stebėtojui kuria asmeninį rojaus naratyvą: gražios vietos, laimingos akimirkos, teisingos mintys, švarūs interjerai, dvasinės praktikos, sėkmė ir harmonija.

Tačiau šis skaitmeninis rojus lieka trapus. Kuo tobulesnis sukurtas vaizdinys, tuo skausmingesnis plyšys tarp vaizdinio ir tikro gyvenimo.

Konsumerizmas kaip Edeno gausos paieška

Konsumerizmą taip pat galima laikyti rojaus ilgesio forma.

Begalinis apsipirkinėjimas, naujų daiktų kultas, tobulo namo, tobulų drabužių, tobulo kūno, tobulo poilsio paieška — visa tai bandymai per turėjimą priartėti prie pilnatvės būsenos.

Kiekvienas pirkinys tampa mažu naujos pradžios pažadu. Atrodo, kad kitas daiktas atneš užbaigtumą, susitelkimą, grožį, statusą ar ramybę.

Tačiau šis pažadas greitai išsisklaido. Troškimas vėl sugrįžta, nes daiktas negali užpildyti egzistencinės tuštumos.

Taip rojus virsta vitrina, pirkinių krepšeliu ir begaline vaizdinių kaita.

Psichokultūra ir sąmoningumo kultas

Šiuolaikinis žmogus vis dažniau ieško rojaus savyje.

Meditacija, mindfulness, joga, kvėpavimo praktikos, kūno terapija, retritai ir psichoterapija žada sugrįžimą į vidinę ramybę. Tame yra tikros vertės, bet yra ir rizika dvasinę praktiką paversti dar viena vartojimo forma.

Sąmoningumas gali būti kelias į aiškumą. Tačiau jis gali tapti ir preke, jei parduodamas kaip greitas būdas pašalinti nerimą, padidinti efektyvumą ir tapti sėkmingesne savęs versija.

Psichoterapija dažnai dirba su trauma kaip su „išvarymo iš rojaus“ — vaikystės saugumo — patirtimi. Tikslu tampa integracija — vidinis vientisumas, kuris psichologinėje kalboje iš dalies atitinka prarasto rojaus vaizdinį.

Tačiau tikras vidinis darbas prasideda ne nuo tobulo ramumo pažado, o nuo pasirengimo susitikti su tuo, kas yra.

Nostalgija aukso amžiui

Rojaus ilgesys pasireiškia ir nostalgija „aukso amžiui“.

Politikoje tai galima pamatyti šūkiuose apie sugrįžimą prie buvusios didybės. Tokie šūkiai dažnai išnaudoja prarasto nacionalinės, kultūrinės ar socialinės tapatybės rojaus ilgesį.

Mene ir dizaine tai reiškiasi vintažo, retro, nusidėvėjimo, senų daiktų ir ikiskaitmeninių formų estetikoje. Shabby chic stilius, retro interjerai, juostinė fotografija, susidomėjimas senais laiškais, knygomis ir rankų darbu — visa tai gali būti bandymas praeityje atrasti šilumą ir autentiškumą.

Praeitis čia tampa ne istorine tikrove, o prarasto vientisumo vaizdiniu.

Fantastika ir neomifologija

Fantastikos ir neomifologijos bumas — dar viena ilgesio vientisam pasauliui apraiška.

Nuo Tolkieno iki šiuolaikinių žaidimų visatų matome alternatyvių pasaulių kūrimą, kuriuose egzistuoja aiškūs gėrio ir blogio dėsniai, likimai, išbandymai, herojai, kelias, mokytojai, magija, senoviniai tekstai ir sakralios teritorijos.

Sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame prasmės išsiliejusios, tokie pasauliai suteikia struktūros pojūtį. Jie pasiūlo žemėlapį, kurio realybėje dažnai trūksta.

Fantastika tampa ne vien pramoga, bet būdu išgyventi mitologinio kosmoso ilgesį, kuriame žmogus vėl užima vietą didesnėje tvarkoje.

Kai ilgesys tampa patologija

Kraštutinėmis formomis rojaus ilgesys gali įgyti destruktyvias formas.

FOMO ir lyginimosi depresija

Praleistos galimybės sindromas atsiranda tada, kai žmogui ima atrodyti, kad tikrasis gyvenimas vyksta kažkur kitur.

Socialiniuose tinkluose jis mato kitų „rojų“: keliones, santykius, grožį, sėkmę, dvasingumą, idealius pusryčius, harmoningas šeimas, produktyvumą ir laisvę.

Pamažu atsiranda jausmas, kad rojus priklauso kitiems, bet ne tau.

Taip gimsta nerimas, pavydas, nuovargis ir savo nepakankamumo jausmas.

Perfekcionizmas ir prokrastinacija

Idealios būsenos ilgesys gali virsti perfekcionizmu.

Žmogus nepradeda darbo, nes rezultatas turi būti nepriekaištingas. Projektas lieka tyras ir gražus tik tol, kol nėra įgyvendintas. Tuščias lapas atrodo saugesnis nei netobulas veiksmas.

Taip atsiranda baimė „suteršti“ idėją realiu įgyvendinimu.

Neužbaigto projekto rojus lieka nepaliestas, bet būtent todėl jis niekada netampa gyvas.

Eskapizmas ir priklausomybės

Dar viena forma — pasitraukimas į priklausomybes: žaidimų, chemines, serialines, skaitmenines, emocines.

Priklausomybė žada nerūpestingumo, užmaršties ir laikino išsilaisvinimo nuo skausmo būseną. Tai rojaus pakaitalas, kuris negydo, o tik laikinai išjungia suskilimo išgyvenimą.

Tačiau sugrįžus realybė atrodo dar sunkesnė, ir ciklas kartojasi.

Pavyzdžiai šiuolaikinėje literatūroje ir kine

„Metro 2033“

Dmitrijaus Gluchovskio knygų ir žaidimų serija „Metro 2033“ postapokaliptinį pasaulį rodo kaip erdvę po išvarymo iš rojaus.

Herojai ilgisi ne tiesiog praeities. Jie ilgisi prarasto normalumo: švaraus dangaus, saugumo, paviršiaus, šviesos, įprasto pasaulio, kuris dabar tapo beveik mitu.

Čia rojus — ne religinė vieta, o pasaulio prieš katastrofą atmintis.

„Ex Machina“

Filmą „Ex Machina“ (Ex Machina, 2014) galima skaityti kaip istoriją apie dirbtinai sukurtą rojų.

Neitano namas — izoliuota, technologiškai tobula erdvė, primenanti šiuolaikinį Edeną. Joje žmogus vaidina Dievo vaidmenį, kurdamas dirbtinį intelektą.

Tačiau Ava, sukurta šiame kontroliuojamame rojuje, siekia laisvės. Filmas rodo, kad net dirbtinis tobulumas gali būti kalėjimas, jei jame nėra autentiškumo ir laisvės.

„Paklusnumas“

Michelio Houellebecqo romane „Paklusnumas“ herojus, apatiškas intelektualas, patiria prarasto kultūrinio, socialinio ir seksualinio Europos „rojaus“ ilgesį.

Jo paguodos paieškos tampa bandymu rasti naują tvarką, kuri žada ramybę, prasmę ir išsilaisvinimą iš vidinės tuštumos. Net jei ši tvarka pasirodo neraminanti ir dviprasmiška.

Čia rojaus ilgesys tampa ne tik asmeniniu, bet ir politiniu reiškiniu.

Išvada: ilgesys kaip variklis ir aklavietė

Šiuolaikinio žmogaus rojaus ilgesys — tai afektas, neturintis konkretaus objekto.

Jis skatina pažangą, nes verčia žmogų kurti geresnį pasaulį. Tačiau jis taip pat maitina regresą, nes verčia svajoti apie sugrįžimą į mitinę praeitį.

Jis gali būti meno, filosofijos, dvasinės paieškos ir vidinio darbo šaltinis. Tačiau jis taip pat gali tapti nerimo, lyginimosi, vartojimo, priklausomybės ir begalinio nepasitenkinimo dabartimi šaltiniu.

Sekuliariame pasaulyje šis ilgesys negali būti galutinai numalšintas, nes jo religinis išsprendimas dažnai atmestas arba pamirštas. Todėl jis reiškiasi begaliniais simuliakrais:

• per „rojaus atostogų“ pirkimą;
• per idealių santykių paiešką;
• per švaraus kūno siekį;
• per bandymą sukurti aiškų protą;
• per skaitmeninį idealios gyvensenos vaizdinį;
• per nepaliestos gamtos svajonę;
• per norą grįžti į prarastą aukso amžių.

Šiuolaikinis žmogus tampa amžinu tremtiniu, nešiojančiu savyje prarasto rojaus projekciją ir bandančiu ją rasti išorėje.

Tačiau išorinis pasaulis yra kintantis, netobulas ir materialus. Jis negali visiškai atitikti rojaus vaizdinio. Ir būtent todėl bandymas rasti absoliutų vientisumą tik išorinėse formose pasmerktas nusivylimui.

Šis ilgesys nėra liga. Veikiau tai žmogaus būklės simptomas. Ženklas, kad žmogus yra perskeltas tarp vientisumo atminties — tikros ar įsivaizduojamos — ir baigtinumo, netobulumo bei pasirinkimo patirties.

Jo įveika slypi ne rojaus kaip paruoštos vietos atradime, o drąsoje priimti savo tremtį kaip laisvės ir kūrybos sąlygą.

Šia prasme obelų sodas mūsų negrąžina į rojų.

Jis daro kai ką svarbiau.

Jis primena, kad kelias į vientisumą prasideda ne kažkur toli, o čia:

kvėpavime,
tyloje,
žydinčiame medyje,
gebėjime žiūrėti,
klausytis,
laukti
ir būti.