Susitikome ryte, kai miestas dar nebuvo visiškai įžengęs į savo triukšmą. Už lango jau judėjo automobiliai, atsidarinėjo kavinės, žmonės ėjo savo maršrutais, tačiau kambaryje išliko retas ramybės jausmas.
Architektui erdvė nėra tik sienos, šviesa ir proporcijos. Tai būdas sutelkti dėmesį. Gera patalpa, kaip jis sako, neverčia žmogaus tapti kažkuo kitu. Ji švelniai grąžina jį prie savęs.
Kalbėdamas apie Dharmą, jis atsargus. Jis nevadina savo darbo dvasine praktika, tačiau pripažįsta, kad kiekvienas projektas reikalauja buvimo. Reikia išgirsti vietą, pajusti žmonių ritmą, suprasti, kur atsiranda įtampa ir kur tampa įmanomas palengvėjimas.
Jam tyla nėra tuštuma. Tai sąlyga, kurioje daiktai tampa matomi. Tyloje galima pastebėti, kaip krinta šviesa, kaip žmogus įeina į patalpą, kaip keičiasi kvėpavimas, kai erdvė nustoja spausti.
Šia prasme architektūra tampa ne tik amatu, bet ir rūpesčio forma. Ji neaiškina kelio, nemoko ir nepamokslauja. Ji tiesiog sukuria galimybę sustoti.