Senuosiuose nurodymuose dėmesys dažnai apibūdinamas ne kaip pastanga, o kaip sugrįžimas. Žmogus vėl ir vėl pastebi, kad protas nuklydo į prisiminimą, nerimą ar laukimą, ir švelniai grįžta prie to, kas vyksta dabar.
Šis sugrįžimas nėra bausmė. Jame nėra šiurkštumo. Jis labiau primena tai, kaip žmogus pakelia nukritusį puodelį, pataiso audinio klostę arba iš naujo uždega vėjo užgesintą žibintą.
Tradicijos lobyną sudaro ne tik didieji tekstai ir garsūs vardai. Kartais tikroji jo gelmė atsiveria trumpose frazėse paraštėse, mokinių laiškuose, žodiniuose nurodymuose, perduotuose be iškilmingumo.
Vieną tokį nurodymą galima išreikšti paprastai: dėmesys yra gerumo tikrovei forma. Mes nustojame ginčytis su tuo, kas jau atsirado, ir pradedame matyti.
Kai dėmesys tampa švelnus, pasaulis neišnyksta. Priešingai, jis tampa tikslesnis. Puodelio garsas, šalia sėdinčio žmogaus kvėpavimas, šviesa ant sienos, nuovargis kūne — visa tai nustoja būti triukšmu ir tampa kelio dalimi.